rieske

2005m. birželio 6 diena.

Naktį negalėjau užmigt. Žinojau kad ryte įvyks tai, ko seniai laukiau. Aš vėl išvažiuoju. Šįkart užsimojau gerokai daugiau nei betkada anksčiau. Turiu kaip ir du tikslus. Nukakt į piečiausią Europos tašką ir pažiūrėt į Afriką, pamatyt vandenyną.
Tai kągi. Atsikeliu anksti, kuprinė jau sukrauta. Vos spėju kažką įsimest skrandin ir stotin. Iki Kauno važiavau traukiniu. Galvojau kad ten nuolaida 50% bus moksleiviam, kaip praeitą vasarą. Bet jos nebuvo. Tai pilną kainą teko mokėt. O dar pabrangę kažkiek. Nu nieko. Pusantros valandos ir aš Kaune. Visą kelią lijo, Kaune irgi lyja. Ką padarysi. Tik išlipus iš traukinio mane pasitinka Shyzas. Smagu. Stoty ateina Boruž su ou_jeaa. Irgi smagu. Saldainių dar kelionei davė. Išvis smagu. Ateina Greta, einam stotelėn, važiuosim mikriuku į trasą. Atvažiuoja mikriukas, Shyzas išeina, panelės lydi mus trason. Deja į mikriuką netelpam. Laukiam kito. Lyja. Sulaukėm, važiuojam. Atsisveikinam, einam trason. Kelio ženklas “Warszawa “. Ok. Nueinam prie degalinės, nusiperku keturis pakelius Klaipėdos kelionei. Lietus aprimo. Tranzuojam. Pasidarom “PL” fūrom ir lenkam rodyt. Porą valandų niekas nestoja. Sustojo. Iki Alytaus. Ne. Greit vėl sustojo. Iki Alytaus. Ne. Sustoja lenkiška fūra. “Dziendobry, do granycu?” “Tak”. Ok, varom. Sunkiai man su lenku kalba. Pasakėm fūristui, kur link traukiam, tas nepatikėjo, nusijuokė. Sukalbėjo su racija su priekyje važiuojančia kita lenkiška fūra, kad nuvežtų mus nuo sienos iki Varšuvos. Mes atsisakom važiuot iki Varšuvos, galvojam mėgint prašokt visą Lenkiją su viena mašina. Siena. Nemalonūs pasieniečiai. Mes jau Lenkijoj. Laimėjom valandą. Iškart nusiperku ir išgeriu lenkiško alaus. Tranzuojam. Nekas, į “D” nelabai kas reaguoja. Sustojo mašina iki Bialystok. Nu tiek to, važiuojam (gaila kad iškart iki Varšuvos nevarėm). Vairuotojas šneka angliškai, užveža mus už miesto. Gerai. Tranzuojam. Prieš mus tranzavusiai bobutei sustojo fūra. Mum irgi gan greit sustoja mašina. Pusiaukelė iki Varšuvos. Ok. Kažkoks kamikadzė, baisu su juo važiuot buvo. Šitaip lėkt Lenkijos šunkeliais. Tikrai baisu. Paleido labai geroj vietoj. Vidury miško. ten kažkokiu musyčių pilna, jos į nosį ir burną įlyst taikosi. Fui. Sustabdom fūrą iki Varšuvos. Iš vairuotojo sužinojau, kad visas Vilnius lenkiškai kalba ir jei ten gyvenu, turiu mokėt lenkų kalbą. Nu jo. Paleidžia Varšuvos pradžioj ir nukreipia klaidingu keliu. Bet aš nedurnas ir suradau reikiamą. Žmonių išsiklausinėjom kaip pravažiuot į kitą galą. Aišku jie tai nešneka, tai nežino, o tie kur žino tai visi skirtingai žino. Nuvažiavom kažkur į vidurį. Ten sutikom angliškai šnekantį pankrokerį. Sužinojom, kad galim čia ramiai zuikiu važinėt – kontrolė autobusuose – retenybė. Gerai. Paaiškino kaip važiuot. Stotelėj radau žemėlapį ir išsiaiškinau kad blogai vėl nukreipė mus. Bet kelią radom. Savo jėgom. Išvažiavom. Sutemo. Nu galvojam reik dar pamėgint patranzuot. Iškart sustojo fūra. Nuvežė pusę kelio iki Poznan. Naktis, labai miego norisi. Einam į kažkokį aukštų žolių lauką. Ten įsitaisom ir miegam.

2005m. birželio 7 diena.

Paryčiais pažadina lietus. Susipakuojam. Spėjam mažumėlę sušlapt. Nueinam į fūristų kabaką. Gaunam karšto vandens, pasidarom bulvių košės. Pasiūlo arbatos. Negi atsisakysi. Dar atneša bandelių, sviesto ir uogienės. Nu jėga. Pavalgom chaliavai. Laukiam. Lietus nerimsta. Einam tranzuot per lietų. Greit sustoja fūra. Veža iki Poznan. Blogai, paleido miesto pradžioj. Lietaus nebėr. Bet pastebim nuorodą į Vokietiją. Šalia mokamas greitkelis. Bet mašinų mažai užvažiuoja ant jo. Nu rizikuojam ir lipam ant pačio greitkelio. Dar nespėjom daeit vietos ir prisistato mentai. Patikrina pasus. Liepia eit atgal. Nu grįžtam. Galvojam eit ieškot nemokamo kelio, ten mašinų daugiau bus. Pereinam gatvę, eisim į miestą, ant durniaus pakeliu ranką, sustoja fūrikė, nuveža į miesto vidų. Gerai. Stotelėse bandom orientuotis žemėlapiuose. Žmonės čia angliškai nešneka, tik lenkiškai ir vokiškai. Bandom sėst į betkokį autiką. Kažkur nuveža. Vėl bandom susiorientuot. Nekas. Vėl sėdam į autiką. Ir taip kelis kart. Pagaliau pamatau iš pirmos kelionės pažįstamas vietas. Tai jau žinau kur trasa. Einam. Sėdam pavalgyt. Laukiam kol pasitrauks tranzavimo vietą užstojantys kelininkai. Pasitraukia. Po poros valandų tranzavimo sustoja fūra. Iki Pniewy (50km). Galvojam – vis ne Poznanė. Varom. Paleidžia. Prasideda lietus. Einam slėptis po šalia esančio Makdonaldo stogeliu. Lietus baigiasi. Einam tranzuot. Sustoja viena ar kelios mašinos, bet mum netinka. topinam pėškom į priekį. Iki sankryžos. O ten tai nekas. Nėr kur tranzuot, nėr kur mašinom sustot ir dar ženklas draudžiantis sustot puikuojasi už 10m. Jėga. Einam į degalinę kalbint fūristų. Nenori vežt. Lietuvis fūristas sako, kad jam ilsėtis reik, negali vežt, reikalų turi. Ir mum nusisukus išvažiuoja Vokietijos link. Jėga. Nu einam pamėginsim patranzuot ten, o jeigu sustos. Neįtikėtina bet labai greit sustabdom fūrą. Sustoja tokioj vietoj, kur atrodo lengvoji niekad negalėtų sustot. Veža reikiama kryptim. Vairuotojas šnekus. Kažkaip susišnekam. Lenkiškai. Pavarau aš. Paleidžia 50km nuo sienos. Temsta. Tranzuojam. Porą valandų nesėkmingai. Darosi šalta. Pasistatom palapinę už fūrų aikštelės ir gulam miegot.

2005m. birželio 8 diena.

Pakylam, susipakuojam ir trason. Susistabdom vokietį. Jėga. Nuveža iki Berlyno. Paleido labai geroj vietoj. Degalinėj Berlyno aplinkelyje. Tai iš čia link prancūzijos galim važiuot arba pro Leipzig, arba pro Hannover. Sėdam pavalgyt. Kol valgom praeina pora tranzuotojų, jiem iškart sustoja mašina. Einam ir mes tranzuot. Tranzuojam. Greit atvažiuoja mentai, patikrina pasus. Po jų staigiai atvažiuoja dar vieni. Vėl patikrina pasus. Juokinga. Pravažiuoja pankai pilna mašina. Kažkokį patarimą vokiškai davė ir nuvažiavo, nesupratau. Sustabdom mašiną iki Leipzig. Važiuojam. Užsiraunam ant poros kamščių greitkelyje. Paleidžia. Iš ten iškart sustabdom fūrą, paveža apie 100km link Niurnberg. Ten greit sustabdom jauną vokietę. Angliškai šneka. Uždedam savo kompaktą. Jėga. Turboreanimacija, Dr. Green, Cock Sparrer… Linksma. Sustoja, nuperka ledų. Važiuojam toliau. Dėl mūsų nusprendžia nevažiuot pas motiną valgyt, geriau mus paveš iki kito greitkelio, kad galėtumėm tiesiai į Prancūzija tranzuot. Paleidžia autohofe. Pasiūlo pavalgyt. Nusiveda į Makdonaldą. O ką? Jėga gi. Pavalgau normaliai, dar rytui maisto pasiliekam. Atsisveikinam, einam miegot. Pasistatom palapinę. Matėm daug triušių lauke, kuriam miegojom. Naktį girdėjom kaip šuo su šernu šnekėjosi.

2005m. birželio 9 diena.

Rytas. Miegot truputį šalta buvo. Sudedam palapinę. Einam tranzuot. Įvažiavimas į greitkelį nekoks, nelabai gerai. Tiksliau ten du įvažiavimai. Nestoja. Tada išsiskiriam. Aš prie vieno, Greta prie kito. Jei sustos, abu bėgam į mašiną. Po 2 ar 3 valandų tranzavimo Gretai sustoja. Pribėgu, veža iki Stuttgart. Gerai. Su šituo vairuotoju pasiekiu didžiausią savo judėjimo greitį. 240km/h. Neprastai kaip su mašina. Paleidžia geroj kolonkėj, greit sustabdom turką fūristą. Važiuojam link Frankfurto. Lipam kolonkėj. Tranzuojam su “F”. Pats prieina dar vienas turkas fūristas, šnekantis itališkai. Pasiūlo nuvežt į Prancūziją kai pailsės. Parodo žemėlapyje, kad važiuos pro Kiolną ir tada pro Belgiją. Prancuziją pasieks tik kitą dieną.
Nu kodėl gi ne. Varom. Sudedam daiktus į bagažniką fūros. Pavaišina kava. Važiuojam. Pavaišina alum, vaišina rūkalais. Važiuoju ir kaifuoju. Kažkaip labai gerai jaučiaus tada. Tikrai, nežinau žodžių tam jausmui aprašyt. Reikia pačiam patirt, kad suprastum. Pats geriausias jausmas. Sustojam ilsėtis. Išgeriam dar kavos. Važiuojam toliau. Vakaras. Pasiekiam Acheną pačiam Vokietijos pakraštį. Nu neblogą lanką padarėm. Nuo Stuttgart į Prancūziją pro Belgiją. Hmmm. Sustojam mieste. Turkų rajonas. Einam su fūristu Mehmedu į parduotuvę. Perka degtinės, škotiško viskio, kolos ir šokolado. Smagus vakaras nusimato. Dar toj parduotuvėj pardavinėja vogtus telefonus ir rankinukus. Hmmm. Einam į turkišką kabaką. Gaunam po didžiulę porciją maisto. Labai labai skanu. Jėga. Pavalgom, atsigeriam kolos, einam į fūrą. Fūroj žiūrim teliką ir geriam viskį. Rodo kažkokį vokišką filmą, bet man galvoj kas kita sukasi. Negaliu patikėt tuo kas vyksta. Jėga…

2005m. birželio 10 diena.

Keliamės anksti. Mažumėlę galvą sopa po vakarykščio. Važiuojam. Mehmedas atneša porą sumuštinių pusryčiam. Greta paskelbė
bado streiką, tai aš vienas abu suvalgau. Įvažiuojam į Belgiją. Labai keista buvo nematyt sienos. Tik ženklas “Belgie” ir viskas. Jokios kontrolės. Įdomu, pirmą kart taip matau. Važiuojam. Pasiekiam Prancūziją. Irgi jokios kontrolės. “France” ir tiek. Jėga. Paryžius netoli. Paleidžia kolonkėj, gerai. Atsisveikinam, einam tranzuot toliau. Paryžius laukia. Greit sustabdom prancūzą. Važiuojam. Vairuotojas hašą rūko. Angliškai nekalba. Sustojam degalinėj, tas pasiima skarbonkę spraito, atidaro viršų, ten hašo daug ir miltukų kažkokių. miltukus paiima, ruošiasi traukt, paklausiu kas ten. Heroinas sako. Oba. Nu ir užsiraunam mes. Nu užtraukė per vamzduką, susisuko dar hašo ir važiuojam toliau. Paleido apie 10km prieš Paryžių. Pavalgom. Kažkoks vaikinukas iš vokiško turistinio autobuso prieina prie manęs ir pabando išmėgint savo prancūzų žinias paprašydamas cigaretės. Hehe. Teko mėgint antrą kartą ir išmėgint anglų žinias. Juokinga. Lenkijoj ir Vokietijoj dar buvo įmanoma kažką suprast, o šitos kalbos visai nemoku. Visai Visai. Einam tranzuot. Prieš mus tranzuoja trijulė. Pasisveikinam, palaukiam kol jie išvažiuos. Tranzuojam. Sutranzuojam angliškai šnekantį prancūzą. Varom į Paryžių. Didžiulis miestas. Metro baisu važiuot dėl kontrolės. Stotelėj pažiūrim žemėlapį. Einam į Champs Elysees. Nieko ypatingo, einam prie Eifelio bokšto. Jėga. Aš Paryžiuj. Bet kogero bokštas ir buvo viskas, kas man ten patiko. Dar įdomu buvo, kad daug įvairių rasių žmonių ten. Išsiaiškinom vargais negalais kur supermarketą rast. Niekas ten neaišku, brangu viskas išskyrus vyną. Nupirkau pieno dribsniam, batono ir tepamo sūrelio, kuris kaip vėliau paaiškėjo buvo ne tepamas sūrelis, o grietinė. Ir pigiausio vyno 1,5l paėmiau. Einam atgal prie bokšto. Kaip daug žmonių ten priėjo vakare. Visi tūsinasi. Visa ta pieva prieš bokštą užsėsta. Surandam ir mes vietos. Pavalgom dribsnių. Nusifotkinam prie bokšto. Sutemsta. Bokštas gražiai labai dega. Išgeriu vyną. Prieina vaikinukas, paprašo cigaretės hašui. Apsipūčiam kartu. Dar koordinates savo paliko. Einam nakvynės ieškot. Nu ką. Aš tai girtas ir apsipūtęs tai man viskas dalampacki, Greta blaiva čiūju parinosi. Vaikščiojom daug kažkaip ratais. Negalėjau orientuotis tokioj formoj būdamas. Galų gale išlindom vėl prie bokšto kažkaip. ir ten į betkokius krūmus įlindom ir miegojom.

2005m. birželio 11 diena.

Atsikėlėm, nuėjom prie bokšto, pavalgėm dribsnių. Einam ieškot trasos. Karšta. Ėjom daug. Jau kažkur šalia. O, pamatėm tranzuojančius žmones. Gerai, čia. Galvojom varyt per Bordo, tai pasidarėm “A10″. Mum pirmiem sustojo juodukas. Supratau kad gerai nuveš. Bet paleido greitkelių šsišakojime. Velnias. Nu ką tranzuojam atseit laukdami mentų. Greit prisistatė. Šneka tik prancūziškai. “Suprato”, kad mum reikia į Paryžių ir nuvežė į kažkokį durną priemiestį, paleido prie traukinių stoties. Nu šakės. Nuvažiavo, einam ieškot įvažiavimo į greitkelį iš to kaimo. Suradom du įvažiavimus. Tranzavom ilgokai prie vieno, stojo mašinos, bet vis į kaimus kažkokius ir į Paryžių. Nuėjom prie kito. Sustojo. Į Paryžių. Nu kągi. Važiuojam. Vėl mes
centre, prie pirmos tranzavimo vietos. Vakarėja. Tranzuojam. Nieks nestojo. Sutemo. Blogai, diena nesėkminga. Einam ieškot kur miegot. Velnias, parkas, kurį buvom nusižiūrėję užrakintas. Vėl blūdijam naktį, jokių krūmų nėr. Galiausiai nusprendėm lyst į krūmus, esančius tokios pėsčiųjų alėjos šonuose. O ta alėja su krūmais dar tarp dviejų gatvių. Nu bet ką padarysi.

2005m. birželio 12 diena.

Atsikėlėm anksti. Einam tranzuot. Per porą valandų sustojo mašina. Pagaliau. Šiaip netaip išaiškinau vairuotojui, kad vežtų betkur iš to Paryžiaus. Važiuojam A6 link Dižono. Paleido prie pjažo. Sėdom, pavalgėm. Tranzuojam. Sustojo šveicaras, važiuojantis iš atostogų Airijoj. Pavežė iki Dižono, paleido kolonkėj. Kažkaip ten jaučiaus labai pavargęs. Sustojo prancūzas. Iki sekančios kolonkės. Gerai, pravažiavom vieną greitkelių sankryžą, bus lengviau. Bet niekas nestoja. Galiausiai sustojo tas pats prancūzas, vėl iki sekančios kolonkės. Labai valgyt noriu, tai nupirkau parduotuvėj prie degalinės kažkokio šokoladinio pieno už eurą su kapeikom. Su dribsniais suėjo. Lietus prasidėjo. Velniava. Laukiam po stogu. Baigėsi. Tranzuojam. Nestoja. Sustojo. Iki Lyon. Važiuojam. Kažkaip nesusišnekėjom su vairuotoju, ar mum geriau degalinėj, ar prie supermarketo išlipt. Tai išlipom miesto pradžioj nei ten nei ten. Vat ką nuovargis daro. Blogai. Dar toks durnas įvažiavimas, kad neaišku į kurią ten pusę tranzuot. Bandom į vieną, bandom į kitą. Sustoja jaunuolis. Šneka angliškai. Sako, kad nuveš mieste prie normalaus įvažiavimo. Ok. Įsėdus mašinon pasiteiravo iš kur mes. Iš Lietuvos. “Tak žy gavarytie po rusky, včiom dėla”. Oba. Pasirodo armėnas jis. Toliau šnekėjom rusiškai. Paleido prie įvažiavimo. Rajonas baisus ten. Kalėjimas šalia, prostitutės pakelėse. Bandom kažkur eit palei greitkelį kito įvažiavimo ieškot. Sutemsta. Ir nueinam į dar baisesnę vietą. Juodukų rajonas kažkoks, nekaip, labai nekaip atrodo. Varom kuo greičiau atgal. Centro ieškot, krūmų nakvynei toliau nuo šito rajono. Ėjom ilgai. Bandėm eit link parkelio kažkokio, kažkoks praeinantis žmogelis pasisveikino su mumis. Ir kažkaip gavosi, kad Greta jį užkalbino. Bandėm išsiaiškint iš kur čia link Barselonos tranzuot. Maždaug paaiškino. Paklausiau, kad gal žino kur pernakvot galima būtų, tai pasisiūlė pas save priglaust. Nu teko pasitikėt juo. Einam į tramvajaus sustojimą, šnekamės. Jis ruošiasi vasaros gale į Indiją keliaut, savarankiškai mokosi rusų kalbą iš knygos. Įdomus tipelis. Smarkiai lyt pradeda. Nežinau ką būtume darę jei ne jis. Matyt kažkas mus saugo. Namie nusiprausėm, mum padarė makaronų ir arbatos. Nu jėga. Biškį pabuvom ir nuėjom miegot, nes man jau visai nekas buvo.

2005m. birželio 13 diena.

Miegojom gana ilgai. Ryte atėjo Florento kambariokas. Pavalgėm batono su uogiene, atsigėrėm arbatos. Nusifotkinom, fotkė deja neišėjo. Apsikeitėm emailais. Atsisveikinom ir išėjom. Žinojom kaip nusigaut į trasą. Metro. Sako kontrolė reta, tai važiavom zuikiu. Tada kelios stotelės autobusu ir mes vietoj. Sustojo greit. Išvežė iš miesto, jėga. Paleido kolonkėj. Iš ten susistabdėm linksmą šnekantį angliškai vokietį fūristą Tomą tiesiai iki Barselonos. Sekasi mum. Važiuojant mum daug pasakojo apie vietas, kurias pravažiuojam. Buvo tikrai smagu. Sustoję užsikaitėm vandens, pavalgėm šiltų sriubų. Vakare privažiavom Pirėnų kalnus. Juose yra Prancūzijos-Ispanijos siena. Važiuojam toliau. Ispanija. Jėga. Vakaras, bet gerokai šilta. Nuvažiavom į kurortinį miestelį Lloret De Mar prie viduržemio jūros. Prisiparkavom, ir išėjom pasivaikščiot. Užėjom į vokišką kabaką, Tomas nupirko man litrą alaus, visiem po didžiulį skanų sumuštinį. Poto visi nuėjom prie jūros. Pašnekėjom biški, tada gįžom į parkingą.pasistatėm palapinę už fūros ir nuėjom miegot. Nes ryte 6h reik išvažiuot. Laukia Barselona.

2005m. birželio 14 diena.

Pažadina 5h. Prasikrapštau akis, išsivalau dantis, kol Greta prausiasi supakuoju palapinę. Tomas atneša puodelį kavos. Sėdam, važiuojam. Kažkur šalia Barselonos reikia nuvežt krovinį. Vargais negalais surandam. Iškrauna, važiuojam toliau. Paleidžia Barselonos priemiestyje. Kažkaip liūdna kai reikia atsisveikint su fainu žmogum, kurio turbūt niekad daugiau nebepamatysi. Bastomės po tą priemiestį kažko ieškodami. Ilgai bastomės. Paaiškėja, kad Barselona dar už 10km. Lauke labai karšta. Nusiperkam traukinio bilietus. Sumoku 2,50. Važiuojam. Barselona. Kol kas piečiausias mano pasiektas taškas, anksčiau piečiausiai buvau buvęs Dubrovnike, Kroatijoj. Bastomės. Man kažkaip gražu labai ten viskas. Pasiilsim, vėl bastomės. Surandam parduotuvę. Nusiperkam pigių jogurtų, keksiukų, batono su sūreliu, alyvuogių ir vyno. Tai bent balius laukia. Papietaujam ant suoliuko, einam kažkur. Pamatom kompiuterinę, užeinam pasėdim valandikę, parašau laiškus tėvam bei draugam. Prieinam jūrą. Bet aš dar noriu pamatyt tą šventyklą, kur visose nuotraukose Barselonos būna. Einam ieškot. Nerandam. Metro suradom turistų informaciją. Gaunam autobusų ir metro žemėlapį. Bet jo mum užtenka, kad susiorientuot. Tik bėdą turi Ispanai, kad nemoka žemėlapių sudarinėt. Žemėlapyje gatvė vadinasi vienaip, o iš tikrųjų kitaip, bet panašiai. Bet susiorientavom ir daėjom šventyklą. Aš apakęs. Žiauriai žiauriai gražu. Nusifotkinu. Sėdžiu ant suoliuko ir grožiuos. Pro šalį praeina pora jaunų pankelių. Užkalbinu. Mergina šiek tiek šneka angliškai. Šiaip netaip išaiškinu, kad ieškau skvoto nakvynei. Jie kaip tik ten ir eina. Šalia visai. Palieku Gretą su daiktais ir išeinu su pankais. Skvotas tai jėga. Ir pankai Barselonos jėga. Gaila tik kad niekas angliškai nešneka. Supratau, kad galima nakvot, bet tik “living room’e”, nes kitur šiuo metu vietos nėr. Nu gerai, vieną variantą jau turim. Einam prie jūros. Pakeliui nusiperku alaus ir maisto. Vakarėja. Pasirodo, kad kamščiatraukio vynuj neturiu. Nueinu į pakrantės kabaką, ten man atidaro jį. Išgeriam, pasėdim ir nusprendžiam, kad tingim iki skvoto eit, nes nuo jūros tai jis toli. Tai greit surandam šalia krūmus ir įsitaisom ten.

2005m. birželio 15 diena.

Einam prie jūros. Keletą kartų išsimaudau. Karšta, saulė pikta. Einam kažkur. Užeinam į kompiuterinę, šita dvigubai pigesnė už praeitą. Pasibastom, nusiperkam maisto, gėrimų ir ledų. Šitie irgi kažkodėl pigūs čia. Tada vėl prie jūros, vėl maudaus, ilsiuos. Gėris. Valgau, geriu. Mėginau klausinėt žmonių kaip nusigaut iki greitkelio į pietus. Bet tie ispanai nelabai supranta kas tas žemėlapis ir kaip juo naudotis. Tai vėl tenka kapstytis pačiam. Maždaug išsiaiškinau. Vakarėja. Einam link trasos ir pakeliui miegosim kurnors. Tai gaunasi, kad biškį nuklystam, bet užtai nakvynei neblogą vietą pliaže susirandam. miegam.

2005m. birželio 16 diena.

Atsikeliam, karšta, einam link trasos. Nuperku bambalį vandens. Einam ilgai. Pasirodo per uostą, kaip planavau praeit neišeis. Neįleidžia dėdė policininkas į uosto teritoriją. Tai tenka ilgai ir nuobodžiai per karštį lipt į kalną vingiuotais keliukais ir eit per parką. Vargais negalais su keliais pasiilsėjimais prieinam trasą. Karšta! Sustoja. Link Tarragona. Paleidžia kolonkėj apie 50km nuo Barselonos. Sėdim pavėsyje, nes baisu tranzuot kai saulė tokia stipri. Bet visgi susikaupiam, pakylam ir sustabdom porą jaunuolių su mikriuku. Link Valencijos. Paleidžia kolonkėj nemokamam greitkelyje už Valencijos. Staigiai sutranzuojam senuką, kuris paveža mus iki keliuko, jungiančio du nemokamus greitkelius. Atrodė, kad vieta prasta ir strigsim. Tranzuojam. Į aikštelę atvažiavo porą mašinų lietuviškais numeriais. Labai nustebo, kai priėjęs lietuviškai pasisveikinau. Gaila, kad jiem ir mum buvo nepakeliuj. Bet tada greit sustabdėm fūrą. Fūristas olandas. Važiuoja iki Almeria, ryt iki Cadiz prie pat Gibraltaro. Super. Sustojam valandai, pavaišina kava. Šalia vynuogynas. Vynuogės dar žalios. Važiuojam toliau. Kažkas ten atsikabina fūroj, reik stot. Bastomės po kelias degalines, pagalbos nėr. Reik laukt kelias valandas kol ten kažką atveš. Galim miegot, 5h reik atsikelt. Dar išgeriu su fūristais biškį alaus ir einam miegot.

2005m. birželio 17 diena.

Pramiegojom žadintuvą. Tiksliau anas neskambėjo. 7h. Palikom fūroj žemėlapį. Fūros nėr. Velnias. Keliamės, bandom tranzuot reikiama kryptim, bet ten tokia šūdina vieta, mašinų išvis nėr. Velniškai karšta nuo ankstyvo ryto. Einam tranzuot į kitą pusę, į Murcia. Nusprendžiam nusipirkt degalinėj šiek tiek maisto. Valgom, galvojam palauksim kol atsikels toks lenkų fūristas, su kuriuo vakar kalbėjau, paklausim kur važiuoja. Gal paveš, jei mum pakeliui. O šiaip buvau susiparinęs dėl žemėlapio. Galvojau nuvažiuot į betkokį miestą ir susiradus knygyną nusipirkt naują atlasą ten. Tai va. Bevalgant ir belaukiant kol lenkas atsibus, atvažiavo ispaniška fūra. Fūristas jaunas, linksmas, išlipęs pats pasisveikino su mumis ir nuėjo į parduotuvę. Kai ėjo atgal, priėjau ir užkalbinau. Važiuoja į Murcia. Važiuojam. Pavaišino bandele ir jogurtu. Važiuodamas susisuko hašo ir surūkė. Įdomu įdomu. Paaiškėjo, kad važiuoja ne į Murcia, o pro Murcia į Alicante. Tai paleido už Murcia nekokioj vietoj. Buvo tunelis po greitkeliu, tai galėjom apsisukt ir tranzuot į Murcia. Eidami link tranzavimo vietos aptikom citrinų plantaciją. Suvalgiau vieną. Jėga. Tranzuojam. Mašinų labai minimaliai važiuoja. Bet sustojo. Iki Murcia. Paleido tranzavimo vietoj. Palikęs Gretą parkelyje pavėsyje išėjau į miestą ieškot kur nusipirkt žemėlapį ir maisto. Žemėlapiai visur labai brangūs, tai nusprendžiau, kad bus pankrokas ir toliau keliausim be žemėlapio. Valgyt nupirkau. Ir alaus nusipirkau. Grįžau. Pavalgėm. Pats karštis. Padvėst galima, joks vėjas pro tuos kalnus neprapučia nuo jūros. Einam į trasą. Nestoja. Velniškai karšta. Einam pavėsyje pasėdėt, kad nenualpt. Pasėdim. Vėl tranzuot. Sustoja. Veš pakeliui į Almeria ir Granadą. Gerai šneka angliškai, daug šnekėjom, daug pasakojo man apie Ispaniją. Buvo smagu. Dar sužinojau tokį įdomų dalyką. Tokį, kad šita vasara bus karščiausia Ispanijoj per paskutinius 20 metų. Nu ir užsirovėm. Taip nusprendėm, kad važiuojam su Alfonso į pajūrio miestelį Mojacar, tada jis ten nuvaro pas draugą, mes pasitūsinam prie jūros ir jis vakare mus nuveža atgal į trasą. Liuks. Paleido prie supermarketo. Nusiperkam daug visko. Ir po puslitrį ledų. Tai jais ir persivalgėm pliaže. Porą kartų išsimaudau. Tada nusprendžiu išsiskalbt rūbus duše, skirtame jūros druskom nuplaut. Keista, bet Ispanijoj iš tų dušų bėga šiltas vanduo. Atsimenu Italijoj ir Kroatijoj jis būna ledinis. Tai išsiskalbiau viską ir beveik išdžiūvo viskas, kai atėjo Alfonso. Pašnekėjom, nuvežė mus trason, paliko telefono numerį. Jėga, šito irgi neužmiršiu. Nusprendžiam eit miegot, vakaras visgi. Pastatom palapinę netoli degalinės. Greta nueina miegot. Aš užsilipu ant šalia esančio kalno ir grožiuos vaizdais. Dykumos. Einu miegot.

2005m. birželio 18 diena.

Atsikeliam, karšta. Susipakuojam, einam tranzuot. Mašinų minimaliai, bet kad ir kaip būtų keista taip daug greičiau sustoja, nei tada kai jų būna daug. Taip nutiko ir šį kartą. Nuvežė už Almeria. Labai gerai. Ten sustoja pirma mašina. Netinka. Tada sustoja trečia. Nu geras. Paveža dar apie 20km, norėjosi nusigaut kuo toliau už miesto. Ten tranzuojam gal pusantros valandos, labai labai karšta. Dar mentai patikrino dokumentus mūsų. Bet sutranzavom. Greitkelis baigėsi. Paleido 10km prieš Motrill. Ilgai tranzavom, nieks nestojo. Pasėdėjom palmių pavėsyje. Vėl tranzuojam. Sustojo senukas su Sex Pistols maike, klausė Ispaniško pankroko, ant pilvo švietė užrašas PUNK. Įdomiai čia. Gaila, kad pavežė tik ~15km. Nu nors buvom už miestuko. Ten gana greit sutranzavom mašiną dar ~50km į priekį. oj, tas karštis žudo. Sustojo vokiečiai. Pavežė iki Malagos oro uosto. Iš ten gan greit sutranzavom jauną moterį su džiointu dantyse. Nu ir aš apsipūčiau. Kūl. Paleido kolonkėj. Ten prie Marbella yra labai daug pižonų. Turčių kampelis. Pilna piktų turtingų senių ir aštuonolikinių pacukų naujom mašinom, kurie tik paniekinamai nužvelgia pravažiuodami, maždaug “ko čia stovit rankas iškėlę, mano tėvas perdaug uždirba”. Ghrrr. Nu bet sustabdėm prancūzą. Iki Marbella. Ten irgi kažkiek pastovim, jau vakarėja, bet sustoja jauna vokiečių porelė, važiuoja į Maroką. Šiandien tik iki Algeciras. Bet kažkaip pasimeta tam kelyje ir gaunasi, kad su jais nuvažiuojam į Angliją, į Gibraltarą. Taip keista kai staiga viskas aplink man suprantama anglų kalba. Gaila, kad atvažiavom vėlai ir nebebuvo kur nusipirkt maisto. Biškį pablūdijom ir nugriuvom miegot prie kažkokių krūmų.

2005m. birželio 19 diena.

Karšta. Patys Europos pietūs. Grįžtam į Ispaniją. Ant sienos mum liepia perleist kuprines per kažkokius detektorius. Įdomiai. Ispanija. Nueinam į kabaką. Kažkaip papigiai pasirodė. Pavalgėm minimaliai ir aš alaus išgėriau. Tranzuojam vos ne vidury miesto, bet mum kas. Karšta, tingisi eit kurnors. Greit sustojo italas, dirbantis Gibraltare, 10 metų gyvenęs Škotijoj ir puikiai šnekantis angliškai. Sakė, kad nuveš iki Algeciras. Susižavėjo mumis, kai pasakėm, kad visą kelią iki ten atitranzavom iš Lietuvos. Tada pasisiūlė nuvežt tiesiai į Tarifą. Super. Važiuojant pakrante labai puikiai matėsi Afrika kitoj sąsiaurio pusėj. Jausmas nepakartojamas ir niekaip neapsakomas ar neaprašomas. Kažkas nerealaus. Matau Afriką… Paleido Tarifoj prie Lidl prekybos centro. Kaip buvau girdėjęs, ten velniškai vėjuota. Bet ir gerai, bent tas karštis netaip jaučiasi. Užsipirkom pigių ledų. Pavalgėm. Biškį ištirpo kol viską sušveitėm. Einam link vandenyno. Pakeliui nusprendėm surast kompiuterinę, parašyt namo. Suradom brangią tokią. Bet ką padarysi, norisi gi savo džiaugsmu su kitais pasidalint. Parašę nuėjom prie kranto. Nusifotkinom prie Afrikos. (Fotkės nesigavo, reik gaut skaitmeninį fotiką kitam kartui. Gaila aišku.). Pasėdėjom pavėsyje. Saulei aprimus nuėjom į pliažąsuradom mažą kalvelę, tai vis šiokia tokia užuovėja. Nes vėjas ten žiaurus. Kažkaip niekaip nesupratau kodėl niekas nesimaudo vandenyne. Nu nusirengiau ir einu į vandenį. Įmerkiau kojas – šalta! Gelia vanduo! Nu nesitikėjau kad taip bus. Nu bet reikia vandenyne išsimaudyt pirmą kartą. Tai išsimaudžiau. Kol grįžau į sėdėjimo vietą, jau buvau beveik sausas. Gėriau biškį alaus. Sutemo. Einam pažiūrėt į Afriką naktį. Jėga. Matosi Maroko šviesos. Kelto bilietas į abi puses kainuoja 48,60. Kitą kart (o toks tikrai bus) reiks pasiruošt labiau ir nusikelt ten pakeliaut. Nu einam miegot ten pat kur sėdejom. Ant smėlio. Išgeriam litrą vyno ir užmiegam.

2005m. birželio 20 diena.

Atsikeliam, palieku Gretą su daiktais pavėsyje, pats einu pasibastyt po miestą. Nusiperku litrą alaus. Grįžtu. Geriu, greta išeina maisto pirkt. Parneša, aš į tuliką nueinu. Ir negaliu išeit iš jo. Užrakinta. Pasirodo ten pietų pertrauka būna prižiūrėtojai ir rakina tuos tulikus. Tai manęs nepastebėjo. čia kaip komedija gavosi. Užrakintas tulike valandai. Tai gerai kad anas tvarkingas buvo. Dar ir veidrodis ten buvo, tai maiviaus daug. Sulaukiau, išleido. Atsiprašė. Mhm. Einu valgyt ir gert. Einam į sėdėjimo-miegojimo vietą. Einu parduotuvėn alkoholio sau pirkt. Ta, kur anksčiau pirkau nedirba. Bastaus po miestą kitos ieškodamas. Radau. Nusipirkau. Grįžtu. Einu maudytis. Geriu. Sutemo. Miegot. Ot poilsis.

2005m. birželio 21 diena.

Ryte tiesiai į trasą. Miestukas mažas, tai lengva surast buvo. Sustoja gana greit. Moteris šveicarė. Netinka. Tada greit sustoja jaunas kažkokio viešbučio darbuotojas. Nuveža iki geros vietos. Per kelias mašinas nusigaunam iki Cadiz. Paaiškėja, kad į Portugaliją reikia važiuot ne per Cadiz, o per Seviliją.laimei tas pats vairuotojas, kuris vežė mus iki Cadiz už valandos turi važiuot į Seviliją ir sutinka mus paimt kartu. Jis irgi labai susižavėjo mumis sužinojęs, kad visą kelią įveikėm autostopu. Pakeliui sustojom pakelės kavinėj, nupirko mum šaltos kolos. Mmm. Važiuojam toliau. Termometras rodo virš 40 laipsnių šilumos. Sevilijoj vienu metu užkilo iki 49. Laimei nors saulės nebuvo, nes turbūt iškritę ten būtumėm. Kažkas nerealaus. Prakaitas kaip pirty žliaugia ir nieko negali padaryt, nėr kur iš tos pirties išeit. Paleido netoli trasos į Huelva ir Portugaliją. Pasiūlo nueit pavalgyt. Skaniai pamaitina visokiom mėsom restorane. Prisivalgiau. Ir alaus nupirko. Nu liuks. Dar palieka savo email, kad grįžęs jam parašyčiau. Bėda tik, kad negalėjom normaliai susišnekėt, nes jis nekalbėjo angliškai, o aš nekalbėjau ispaniškai. Bet nieko. Atsisveikinom ir mes išėjom tranzuot. Žinau, kad Sevilija labai gražus miestas, bet kažkaip per tokį karštį nėr noro ten būt. Tranzuot buvo sunku. Stovėjom kokias 6h. Vienu metu dar buvau išbėgęs ieškot kur vandens nusipirkt, nes atrodė, kad nukrisiu tuoj jei neatsigersiu. Nustebau, kad per tokius karščius ten supermarketuose vanduo ir alus laikomas ne šaldytuvuose. Tai va. Jau sutemus sutranzavom mašiną ir nuvažiavom apie 60km už Sevilijos į vakarus. pavalgėm dribsnių ir nuėjom miegot. Palapinės nestatėm, nes ir taip karštoka buvo. Bet naktį atsibudom nuo lietaus. Keista, ten labai retai lyja. Tai pašokom, pasistatėm palapinę ir toliau miegojom. Nors sunku man labai buvo miegot ir neišsimiegojau normaliai tokiam karštyje.

2005m. birželio 22 diena.

Atsikeliam ir einam tranzuot su “P”. Gana greit sustoja jauna portugalų porelė. Šneka angliškai. Nuveža iki Portugalijos. Paleidžia kogero pačioj blogiausioj vietoj pasaulyje. Parkingas. Be degalinės, be tuliko, be nieko. Nu užtai vandenynas tolumoj matosi. O šiaip greitkelyje judėjimas minimalus, o dar ir vieta tokia kur niekas tikrai nestoja. O mes vandens nebeturim. Nu bet per 3h pravažiuoja kokios 7 mašinos ir viena iš jų sustoja. Paveža iki normalios kolonkės. Ten nusiperkam vandens ir pieno dribsniam. Sėdam prie staliuko ir užkandam. Kiti staliukai užimti panašu kad britų turistų iš autobuso. Atvažiuoja kažkoks motociklininkas. Paklausia, ar gali prisėst. Prisėda. Vokietis. Įdomus ir smagus labai. Pasipasakojam. Pavaišina vyšniom. Nu nors ir nuo ryto suka vidurius, kažkaip negaliu nevalgyt, labai skanu jau. Tada turistai iš autobuso pasiūlo mum krūvą leftover’iu. Nepajėgė patys suvalgyt. Nu mes aišku paimam, pavalgom ir dar daug lieka. Įsidedam. Vokietis išvažiuoja. Mes irgi einam trason. Sustabdom džipą su vairuotoju, kuris aišku geriau už mus “žino” kaip ir iš kur geriau važiuot į Lisaboną. Aišku žiauriai blogai mus nuveža. Velnias žino kiek nuo greitkelio į kažkokį bomžyną. O mes dar ir be žemėlapio. Buvau pervargęs ir piktas. Bandom kapstytis. Per kelias valandas keliom mašinom išsikapstom kažkiek, kad bent nebūtų baisu tranzuot, kad tų bomžų kažkokių mažiau būtų. Suka vidurius. Bėgu į krūmus. Tranzuojam. Tamsu. SUstoja vokietė moteris. Neblogai. Gaila nepakeliui. Kai jau pradedam prarast viltį šiandien išsikapstyt, sustoja rumunas fūristas Luciano. “Lisboa?” “Lisboa”. Yes! Jau naktis, o mes dar 300km padarom ir nakvojam Lisabonos priemiestyje. Prie stoties.

2005m. birželio 23 diena.

Ryte Sumokam po 2,40 ir sėdam į traukinį. Tikėjomės, kad nuveš į centrą, bent kažkokios užkalbintos portugalės sakė, kad ten nuveš. O nuvežė velnias žino kur. Vaikščiojom vaikščiojom ir nesupratom kur tas centras. Nusipirkom maisto, aš nusipirkau portugališko alaus. Pasėdėjom, pavalgėm. Nuėjom į metro. Varom zuikiu. Buvo baisu. Kai išeidinėjom pamatėm, kad išeinant reik įkišt bilietą į aparatą, kad atsidarytų durys ir išleistų. Siaubas, biškį strioko buvo. Bet kažkaip mandrai per kitą pusę suradom praėjimą vieną neuždarytą. Išlindom. Nu čia jau panašiau į senamiestį. Einam centrine gatve. Masiškai akinius pardavinėja keisti tipeliai. Aišku akiniai dėl vaizdo, pardavinėja jie žolę ir hašišą. Ir vienas po kito lenda. O aš pavargęs. Neatstoja, vos ne į kišenę kiša. Hrrr. Daugiau nieko ten nevaikščiojom ir nusprendėm iškart geriau varyt į trasą ir važiuot iš ten. Ispanijoj geriau. Šįkart nusiperkam metro bilietus. Važiuojam ramiai. Autobuso stotelėse yra žemėlapiai, tai nesunkiai susiorientuojam kaip iki trasos nueit. Einam einam ir nueinam. Sustoja žmogus su viena laisva vieta ir parodo, kad Burger King šalia, iš ten geriau tranzuot. Tiksliai, kaip aš pats nepamačiau. Einam ten. Tranzuojam. Sutranzuojam, išvažiavom iš miesto. Gerai. Ten iškart sustabdom mikriuką, važiuojam dar į šiaurę link Porto. Ten irgi greit sustoja, gali nuvežt iki Porto, bet nusprendžiam lipt kolonkėj 50km prieš Porto. Ten ruošiamės nakvot. Įsitaisom ant žolytės prie kolonkės. Ir staiga įsijungia žolės laistytuvai. AAAA. Staigiai keliamės. Pereinam į kitą vietą, kur nelaisto. Beveik užmigom. Ir ten pradeda purkšt vandenį! Nu šakės. Einam kažkur toliau keliuku kažkokiu ir kažkur nukrentam miegot. šįkart viskas gerai. Tik kad kažkoks dvokas ryte man jautėsi ten. Greta sakė, kad ten visą naktį kažkokios žolės smirdėjo.

2005m. birželio 24 diena.

Atsikeliam, sutranzuojam trijulę apsipūtusių regio gerbėjų, važiuojančių į regio festivalį. Važiuojam link Porto. Galvojom, kad už miesto užveš. Bet paleido šūdinoj vietoj. Bet aš su jais apsipūčiau mašinoj tai man kažkaip dalampački buvo, Greta parinosi. Bet sutranzavom. Užvežė už Porto. Ten gavom karšto vandens, pavalgėm šiltų sriubų. Einam į trasą, sustoja pirma mašina. Dar pavežė. Ispanija už 50km. Judėjimas minimalus. Bet sutranzuojam. Ispanija. Vietos nekokios, ta prasme tranzuot ten sunkoka, kalnai, kolonėlės greitkelyje kažkokios vos ne paslėptos, tai ir mašinų ten mažai ir nestoja vairuotojai. Sustojo portugalai. Pavežė į kažkokį miestelį. Paleido prie įvažiavimo į greitkelį. Sustabdėm ispaną. Sakė, kad turi draugą Lietuvoj. Paleido velnias žino kur. Ten dar pasirodo vietiniai žino visokius aplinkelius kaip išvengt mokamo greitkelio. Tai biškį strigom. Nu, kad ir nepatarė per tokius karščius mum važiuot į Madridą, mačiau, kad nelabai liko iš ko rinktis. Arba aišku galima tranzuot šunkeliais kelias paras. Važiuojam atgal į tą miestelį. Paleidžia lyg ir greitkelyje, nelabai ten supratau. Sustoja dvi fūros, bet supratę, kad mes ne Ispanai nusprendžia mūsų nevežt, išsigando kažkaip.nulipom nuo greitkelio radę įvažiavimą. Gerai, nors mentų galim nebijot. Sustabdėm mašiną, pavežė kažkiek kilometrų Madrido link, bet normalios kolonkės nedavažiavom. Sutemo. Kažkaip dar pavyko vieną mašiną sustabdyt, nors ir tamsoj stovėjom. Pavežė iki degalinės. Nieko nebesutranzavom ir nuėjom miegot. Dangus buvo giedras. Kažkaip užėjo, kad sugalvojau norą ir laukiau krentančios žvaigždės. Sulaukiau. Jėga, išsipildys.

2005m. birželio 25 diena.

Ryte iškart sustoja fūra. Paveža gal pusę kelio iki Madrido. Ten vėl karšta, nepraeina pro kalnus šaltas vėjas nuo vandenyno. Per porą valandų sustabdau fūrą. Fūristas tikrai smagus, gaila, kad neišeina susišnekėt. Klausom mano kompaktą. Jėga, nuo Cock Sparrer vėl atsigaunu. Gavosi taip, kad visą dieną važiavom. Paleido kolonkėj Madrido aplinkelyje ir paaiškino kurio kelio mum reikia norint pasiekt Barseloną. Pats jis važiavo į Malagą. Heh, gaila nepakeliui ten šįkart. Pavalgėm sriubos. Dar vandens bambalį atidavė padavėja. Kūl. Tranzuojam su “A2″. Sutemo. Nurovė stogą. Išsitiesiau visu ūgiu ir aukštai iškėliau užrašą. Bandžiau nutaisyt rimtą piktą veidą ir nesijuokt. Sustojo antra mašina. Geras. Iki Valencijos. Bet nuvažiavom tik pusę kelio, nes vairuotojas per daug miego norėjo. Nuėjom miegot į laukus prie degalinės. Ten labai daug vėjo jėgainių buvo. Ir mirksėjo raudonai jos naktį. Užmigau.

2005m. birželio 26 diena.

Atsikėlėm, greit trason. Vėl susistabdėm ganžamanų. Vėl pūčiau važiuodamas. Jėga. Kažką ten šnekėjom. Irgi baisiausiai sužavėjom juos pasakę, kad visa kelionė tik autostopu ir kad mum tik 17. Biškį paklaidžiojom, paleido prie pjažo kelyje Valencia-Alicante. Perėjom į kitą pusę. Sustabdėm fūrikę iki Barselonos. Kelias tolimas. Paleido geroj vietoj. Pavalgėm sriubos, nusipirkom batono su šokoladiniu kremu. Pametėm vandenį. Greit sustabdėm mašiną iki Gironos. Išlipom kolonkėj prieš miestą. Sustabdėm kažkokią keistą prancūzų porelę. Atrodė, kad jie apsipūtę. Bet sakė nuveš į Prancūziją. Prisipūtė šiaip netaip padangas. Galim važiuot. A, dar šunį tokį fainą mašinoj turėjo. Tik kad šėrėsi baisiai anas. Nuvažiavom į Prancūziją. Tiesa, mašinoj vėl buvo pučiama. Vos ne važiuojant per sieną. Pravažiavom Perpignant. Paleido kolonkėj. Bandėm tranzuot pusę nakties. Aš tai apsipūtęs, man kas. Poto nuėjom miegot.

2005m. birželio 27 diena.

Pabudom paryčiais nuo lietaus. Lietus iškart atsikėlus ir baigėsi. Kaiptik apie 6h ir pradėjo išvažinėt fūros iš aikštelės. Sustojo itališka fūra. Sakau “Deutschland?”. Atsako “Italia”. AAAAAAAAAAAAAAAAAA!! As Gretai “Varom?”. “Ne”. Blet. Reikėjo varyt reikėjo varyt. Hrrr. Poto pamatę lenkų fūrą greit iškėlėm “PL”. Sureagavo ir sustojo. Iki Lyon. Ok. Paleido ~100km prieš Lyon. Sutranzavom prancūzišką fūrikę iki pjažo prie Lyon. Ten sustabdėm vokišką fūrą iki vokietijos. Bet dar Prancūzijoj sustojom valandai ilsėtis. Per tą laiką sustabdėm vokišką lengvąją. Pakeliui vairuotojas nupirko mum ledų. Vokietija, rasthofas prie Freiburg. Sustabdom britą su mikriku. Jėga, aš taip norėjau kada prasilėkt su angliška mašina su vairu dešinėj. O dar vairuotojas toks linksmas. Su auskaru speny, tatiuiruotas, Chelsea fanas. Turiu jo adresą, reiks atvirlaiškį nusiųst. Sako, kad porą kart per metus veža krovinius ir į Lietuvą, pažadėjo susisiekt. Jėga. Ir dar kaip gerai buvo angliškai normaliai šnekėt, kai nereikia liežuvio laužyt, kad kuo paprasčiau pasakyt. Vat. Nuvežė mus iki Frankfurto prie Maino. Tada dar sustabdėm porelę vokiečių su labai mandru GPS mašinoj. Užvežė už Frankfurto Hannoverio kryptim. Tranzavom, nestojo, nuėjom miegot.

2005m. birželio 28 diena.

Vėl paryčiais apie 4h pažadino lietus. Šįkart smarkus. Nustot nesiruošė. Nuskilo, kad antras degalinėj užkalbintas žmogus sutiko pavežt iki Kassel. Iš ten važiavom su fūra iki Giotingeno. Ten buvo ta pati kolonkė, kur mes su kriokliu rudenį buvom strigę. Tai prisiminimai nekokie. Bet šįkart sustojo daniška fūra. Pavežė toliau kažkiek. Ten irgi gan greit sustojo, nuvežė už greitkelių sankryžos Berlyno kryptim. Paleido labai prastam parkinge. Pristojo mentai. Matyt neturėjo ką veikt, tai neleido tranzuot ir sakė eit prašytis pas vairuotojus. Bet jie nuvažiavo ir greit sutranzavom tada už Berlyno užvežė. Nebetoli visai Lenkija. Ten surijom paskutines sriubas. Sustabdėm lenkų fūrą, nuvežė į Lenkiją, paleido prie sienos. Ten greit sutranzavom mašiną į Pniewy. Bet kažkaip prisiminėm, kad pirmyn važiuodami ten strigę buvom nusprendėm iki degalinės su keitykla ir parkingu nuvažiuot. Nuvažiavom. Pasikeitėm 5 eurus. Greit sutranzavom fūrą iki Varšuvos. Sustojo prie Pniewy, sakė kad čia pusvalandį palauktumėm, jis važiuos į bazę ir tada į Varšuvą. Aišku jis negrįžo, o mes prie Pniewy, kur taip nenorėjom atsidurt. Bet nieko, nuėjom tranzuot, rodėm “LT” lietuviškom fūrom, jos ignoravo mus. Bet sutemus sustojo lengvoji su dviem Olandijoj gyvenančiais panevėžiečiais. Ilgai klaidžiom po Lenkiją be žemėlapio. Visą kelią traukėm gerą olandišką žalią dūmą. Išsikapstėm.

2005m. birželio 29 diena.

Rytas, prarandam valandą laiko. Siena. Pikti Lietuvos pasieniečiai. Lietuva. Tuoj Kaunas. Ženklas “Alytus 68″. Stop. Padarysiu draugam staigmeną. Greta mikriuku namo, aš toliau į trasą. Greit per dvi mašinas sutranzavau iki Alytaus. Ten pašvenčiau ir kitą rytą grįžau į Vilnių. Vėl pikti, susiraukę, viskuom nepatenkinti veidai aplink. Net keista, kątik buvau rojuj…

PS. Pamiršau paminėt, kad per visą kelionę išleidau 65 eurus.
Kai bus galimybė, suskaičiuosiu ir parašysiu čia visą per kelionę nuvažiuotą atstumą.

Šio įrašo patalpinimo laikas: Šeštadienis, Liepos 2, 2005 23:01, jis patalpintas kategorijoje „Belgija“. Gali sekti šio įrašo komentarus RSS 2.0 sraute. Gali palikti komentarą, arba nuorodą iš savo puslapio.